Bene opiausia problema Lietuvoje gvildenama žiniasklaidoje – seksualinių mažumų eitynės. Eitynėms labai priešinosi įvairios visuomenės grupės: kai kurie politikai, katalikų bažnyčia, jaunimo organizacijos, energijos neturintis kur išlieti treninguotasis jaunimas, ir šiaip paprasti žmonės kurie paprastai linkę viskam priešintis iš pomėgio. _______________________________________________________________________________________ Prieš eitynes skambinta įvairiais varpais: jog tai bus nuogybių, gašlybių ir įvairių organų muliažų paradas, bažnyčia skelbė jog homoseksualai nori sugriauti šeimas, tradicijas, esą naujieji kryžiuočiai siekiantys pakeisti Lietuvą ir įnirtingai meldėsi Viešpačiui apsaugoti nuo Šėtono žabangų. Tačiau laikas viską apsuko priešingai: eitynės praėjo taikiai – su nekaltais skelbimais ir šūkiais, spalvotom vėliavom ir balionais, o iš protestuotojų barikadų buvo svaidomasi dešrelėmis, blevyzgomis, dūminiais užtaisais bei mosikuojama nešvankiais plakatais, kurių nederėtų demonstruoti vaikams, per tvoras lipo muštis linkę piliečiai. _______________________________________________________________________________________ Ką mano mokslininkai? _______________________________________________________________________________________ Šiuo kebliu klausimu norėdami prisivilioti daugiau skaitytojų ir mes aptarsim tą pikantišką/amoralią/gėdingą/juokingą/teisingą įvykį. Pasak Z. Šnablio (Seksologijos pagrindai) esama įvairių teorijų: _______________________________________________________________________________________ 1. Daugelis tyrinėtojų mano, jog homoseksualumą lemia aplinka, tam tikra įtaka psichikai paauglystėje, biseksualus žmogus paskatinamas psichosocialinių veiksnių. 2. Archajiškiausiu antikiniu įsitikinimu, deja nepagrįstu moksliškai, homoseksualumas atsiranda dėl suvedžiojimo, jis teisingas tik iš dalies – homoseksualiais gali tapti suvedžioti berniukai, dažnai santykiaudavę su vyrais, tai vadinama pederastija (pedofilinių santykių forma), tiesa pastaruoju metu šio požiūrio plėtotojai – Katalikų bažnyčia patys turi labai daug problemų su pasauliniais pedofilijos skandalais. 3. Kai kas teigia, jog homoseksualumas – neurozė sukelta per didelio prisirišimo prie tėvo ar motinos. 4. Kai kurie mokslininkai jį laiko įgimtu, įgytų embrioninėje stadijoje, mat homoseksualumas tolygiai paplitęs visame pasaulyje, visose kultūrose, pasireiškia gana anksti, vienos kiaušialąstės dvyniams būdingas tas pats potraukis, atskirų kiaušialąsčių – skirtingas. 5. Ši problema būdinga ir kitoms rūšims, kurios turi tik instinktus, pvz. esama homoseksualių gandrų, pingvinų, pelių ir tt… Berlyno Humbolto universiteto mokslininkai pastebėjo, jog pelių tarpinėse smegenyse esantį poravimosi centrą sudaro dvi dalys: vyriškoji ir moteriškoji. Embriono stadijoje į šį centrą išskiriamas vyriškas hormonas testosteronas, lemiantis vyrišką potraukį. Jei jo trūksta – įsivyrauja moteriškoji smegenų dalis. Iškastravus (atėmus testosteroną) iš kątik gimusių patinėlių formuojasi homoseksualumas, o patelėms taip pat atsitinka pompouojant testosteroną. K. Diorneris daro išvadą, jog homoseksualumas susiformuoja kritinėje smegenų formavimosi fazėje prieš gimstant dėl hormonų disbalanso. Pagal naujausius šių mokslininkų tyrinėjimus homoseksualumui reikšmę turi neuronų laidai, darantys vietinį hormoninį poveikį smegenims. Šiuolaikiniai seksologai mano, jog daugelis įvairių išvardytų veiksnių lemia homoseksualumą, ir kada tai įvyksta – iki gimimo ar gimus nežinoma, tačiau aišku viena – jog žmogus savo instinkto krypties pasirinkti negali. Dėl to neverta nei priekaištauti, kaltinti ar bandyti šį reiškinį perauklėti, nuo 1972 homoseksualumas nebelaikomas liga ar iškrypimu ir nėra gydomas. Gydytojų uždavinys – nesiekti kovoti su vėjo malūnais, tačiau padėti homoseksualiems ar biseksualiems asmenims išspręsti santykius su aplinkiniais. _______________________________________________________________________________________ Katalikų bažnyčia ir homoseksualumas _______________________________________________________________________________________ Krikščioniškoje visuomenėje homoseksualumas dažniausiai maišomas su pedofilija (pederastija), tikima, jog tai amoralu, nedora, purvina, jog tai gali išplisti, homoseksualumą gali nulemti informacija, tačiau toks požiūris laikytinas homofobišku. Homofobija laikoma reiškiniu, artimu ksenofobijai, rasizmui, seksizmui – asmenybės sutrikimams. Taip pat dažnai homofobija yra slapto homoseksualumo apraiška, ja siekiama apsisaugoti nuo krikščioniškos heteroseksualios visuomenės nepakantumo. Katalikų bažnyčia, besilaikanti celibato, yra puiki terpė pagal krikščioniškąją moralę (homoseksualumą laikyti nuodėme) homoseksualams, taigi akivaizdu, jog homofobiški stereotipai kyla būtent iš bažnyčios galvų savisaugos, o galbūt net tam tikro išlikimo modelio: homoseksualai laikydami savo potraukį nuodėme sublimuoja potraukį į socialinę veiklą, pvz. kunigystę. Tačiau nuodėme laikant ir masturbaciją, ar šiaip lytinius santykius (kas būdinga krikščionybei, aukštinančiai nekaltąjį prasidėjimą, nekaltybę bei požiūrį į seksualumą kaip nuodėmingą) atsiranda iškrypimų pavojus, pvz. gali išsivystyti pedofilija, ypač dirbant su vaikais ir įsijaučiant į jų pasaulį, būtent dėl to pasaulį krečia katalikų bažnyčios pedofilijos skandalai. Įdomu, jog viduramžiais krikščioniškos procesijos, maldininkai save kankindavo, perdavo rimbais, tai panašu į religinį sadomazochistinės masturbacijos įprasminimą. Tiesa, Jonas Paulius taip pat taip smarkiai išgyveno Kristų, jog pėrėsi. _______________________________________________________________________________________ Kaip traktuotas homoseksualumas senosiose pasaulėžiūrose? Šiek tiek apie šeimos vertybes. _______________________________________________________________________________________ Vienas seniausių tekstų apie tai mus pasiekia iš Hetitų (seniausios rašytinės baltams gimininga kalba šnekančios tautos) – demono (deivilo, dvasios) išvijimas. Pasakojama, jog vyro ar moters sieloje pasireiškianti priešingos lyties dvasia gundanti ta pačia lytimi. Apie laumiuko išvijimo apeigas žinome iš mitologinių sakmių, vienoje pasakojama kaip paslaptingas senelis sukuria ąžuolinių malkų ugnį aplink sumušdamas kiaušinius, akivaizdu, jog ši apeiga atkartoja pasaulio kūrimo sakmes: pasaulis, gyvybė atsiranda (ar yra sukuriamas iš naujo, pavasarį) lyg sudaužomas kiaušinis, o ugnis yra pasaulėkūros pradžia. Namų, išreiškiančių pasaulio sandarą viduryje rusena židinys apie kurį susitelkia šeima, giminė, vyksta pagrindinės šventės ir apeigos. Laumiukas, dar vadinamas moryčių, t. y. nelaimingas vaikas esąs Laumės ar Morės (žemės ir požemio gaivalų) vaikas. Žemės ir požemio gaivalams būdingas neapibrėžtas, nesutramdytas seksualumas, Velinas išreiškiantis žemės ir požemio pasaulį (ar jo germaniškasis atitikmuo Lokis) esąs biseksualus dievas, mat sakmėse Velniui, nors ir vyriškam pradui priskiriamas moters sukūrimas arba jis vaizduojamas su moters galva. Apeigų atlikimas, pasak G. Jungo (Religija ir psichologija), yra puiki priemonė efektyviai paveikti žmogaus sielai, tačiau tik neurozės atveju, kuomet žmogaus ydinga elgsena lemiama tam tikrų įsitikinimų. Taigi visgi abejotina, ar hetitų deivilo išvijimo apeigos pasiteisindavo, ir ar Laumiuko išvijimas būtų efektyvus homoseksualumo atžvilgiu. Visgi Laumiukas – nepavyzdingų, gaivališkų, chaotiškų motinų, kaip kad Morė ar Laumė vaikas. _______________________________________________________________________________________ Visai savitai homoseksualumo problemas buvo išsprendusi senovės graikų ir romėnų visuomenė. Homoseksualūs santykiai buvo religijos dalis, egzistavo pasakojimai apie taip santykiaujančius dievus, viena sakmė pasakoja apie Dzeuso ir Ganimedo santykius, būta pasakojimu apie karingąsias moterų amazonių gentis, kurioms reikėdavę vyrų tik pratęsti genčiai. Antikinės visuomenės pilietis turėjo žmoną, bei laikė vergų, homoseksualūs piliečiai naudodavosi vergais, tačiau pratęsdavo giminę su žmonomis. Pastebėtina, jog senoji baltų visuomenė (pagal Prūsijos kronikas) buvusi poligamiška: po Videvučio ir Brutenio religinės bei socialinės reformos, Romuvos įsteigimo vyras galėjęs turėti tris žmonas, tačiau privalėjęs jas gerbti, nes priešingu atveju žmonos galėjusios jį sudeginti. Taigi, be abejonės poligamiškoje šeimoje galėjo egzistuoti homoseksualūs moterų santykiai, tokia socialinė struktūra buvo labai palanki lesbietėms. Netgi šiuolaikiniame islamo pasaulyje nieko negirdėti apie lesbiečių problemas. Poligamijos apraiškų galime pastebėti ir 19-20 a. folklore, pvz. vienoje dainoje vaizduojamas bernelis klėtyje saldžiai miegantis tarp dviejų mergelių, ne paslaptis, jog klėtis/svirnas Šiaurės ir Rytų Europos etninėje kultūroje – savotiškos Europietiškos Kamasutros ir su erotika susijusių apeigų (pvz. vestuvinių) vieta. Svirnas/klėtis mūsų folklore dažniausiai minimas, kuomet netiesiogiai dainuojama apie lytinius santykius: „< …>Aš lelija sutrypsiu, po kojelių paminsiu< …>Aplink Svirną vaikščiojau, svirno durų ieškojau/ Daryk pana dureles, aš nušalau kojeles“. _______________________________________________________________________________________ Gintaras Beresnevičius mini, jog, pasak, P.K. Tacito vienos germanų genties nahanarvalų žyniai persirengdavę moteriškais rūbais. Taigi, galima manyti, jog Šiaurės Europos kontingente (kurį sudaro keltai, germanai, slavai bei baltai) tam tikra homoseksuali ar net transvesticistinė elgsena galėjusi būt susijusi su religiniais ritualais. Nors per pagoniškus pavasarinius Užgavėnių ritualus iki šiol persirenginėjama priešingų lyčių rūbais, kaži kiek tai galėtų būti susiję su to meto religinėmis apeigomis. G. Beresnevičius pastebi, jog baltų religijai itin artimos Artimųjų Rytų pagoniškosios religijos, o štai Šumere homoseksualumas laikytas šventu, galimas daiktas, jog tai gali būti susiję su žemdirbystės plitimu iš derlingojo Pusmėnulio, panašiai kaip ir laidojimo papročiai žinomi iš Sovijaus mito, kurio šaknis taip pat galima užtikti derlingojo pusmėnulio mitologijoje. V. Toporovas ir N. Vėlius teigia, jog Prūsų panteone (iš dalies ir visų baltų, kurie buvo susiję su Romove) svarbią vietą užėmė Patulas (dievas išreiškiantis požemį, artimas Velinui, Lokiui ir Odinui kaip kraujo broliams), kaip jau aptarta Velinui būdingos moteriškos lyties savybės, o Lokis Poetinėje Edoje apsižodžiuoja so Odinu (Lokis bobiškas, nes pats pasigimdė sūnų, o Odinas su moterišku rūbu atliko žygdarbį). Kaip žinome mitai yra visuomenės atspindys, ir pati visuomenė atlikdama apeigas atkartoja mitą, taip pat mitu įprasmina savo gyvenimą. _______________________________________________________________________________________ Tiesa, žinoma, jog Skandinavijoje aukoti moteriški (o tiksliau skandinavų terminais kalbant – bobiški) vyrai, tačiau neaišku ar dėl homofobiškų priežasčių. Paprastai auka išreiškia tą patį principą, kaip ir dievybė, kuriai aukojama, pvz. mūsuose XVII a. Žemynos ir Žemenyko porai aukota vištos ir gaidžio pora rituališkai užtikrinant žmonos ir vyro gerovę. Taip pat šis “bobiškumas“ nebūtinai lemiamas homoseksualumo, mat elgsena, manieros vaikų yra nusižiūrimos, išmokstamos, o charakteriui „bobiško“ nesusitvardymo kartais prideda per didelis testosterono kiekis organizme. _______________________________________________________________________________________ Vakaruose vis labiau populiarėjantis budizmas, kurį jau kažkada lyginome su mūsų tradicine pasaulėžiūra homoseksualumą traktuoja kaip trečią lytį. Induizme taip pat žinoma apie tokį reiškinį, ir visais laikais į jį žiūrėta įvairiai. Galbūt giminiškose prigimtinėse religijose ir kultūrose slypi ir prigimtinis pakantumas? _______________________________________________________________________________________ Išvados _______________________________________________________________________________________ Baigiant galime viską apibendrinti: homofobija ir homofobiški stereotipai labai dažnai (nors ir nebūtinai) tėra tamsiosios homofobų pusės veidrodis, šeima visais laikais buvo skirtinga, tai papročių, įstatymų suformuotas stereotipas. Taigi, politikai pasidarė amoralią reklamą, bažnyčia pridangstė savo bėdas homoseksualais užmaskuodami pedofilijos skandalus ir prisitraukė avelių, treninguočiai pasisėmė adrenalino… Žinoma, kad įsimylėjimas, meilė yra labai trumpalaikis biologinis reiškinys, todėl vyras ir moteris negali visą gyvenimą nugyventi drauge neturėdami papildomų tikslų, kaip vaikai, ūkis, darbas, dvasinė vienybė, reikėtų kritiškiau žiūrėti į bažnyčios propaguojamą „meilės kultą“, nors aišku nieks nesako kad tokios negali būti. Taipogi šiandien žinom paties vyro, t.y. patino prigimtis – aprūpinti pateles sėkla. Normalioje šeimoje netgi visiškai būtų normalu, jog nusigyvenę sutuoktiniai nežiūrėtų vienas į kitą kaip į turtinę nuosavybę, kūniška/biologinė meilė yra žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą užtikrinantis veiksnys. Galbūt tai padėtų išvengti griūvančių šeimų. Šeimos institucija yra apeigomis, papročiais įforminta sąjunga, kurios tikslas apsisaugoti nuo ligų plintančių dėl prastos higienos ir sveikatos priežiūros. Pasaulis visais laikais matė įvairiausių šeimos pavidalų, ir nė vienas jų nėra blogas, jei šeimos nariai yra laimingi, taigi krikščioniška šeima gal ir neblogas dalykas, tačiau toli gražu ne idealiai tinkąs žmogaus prigimčiai. Paradoksalu, jog Islamo poligamija demografiškai daug naudingesnis reiškinys senstančiai Europai, nei krikščioniškosios tradicijos (nieks čia nesiūlo priimt islamo ar mest krikščionybę). Juokais, o gal ir rimtai viską apibendrindami galime teigti, jog visuomenės idealiausia santvarka būtų tokia, kurioje nebūtų jokios santvarkos – beveik kaip senovės antikiniame pasaulyje, palikimę laisvę žmonėms. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose minima, kai bažnyčia vykdydama krikšto akcijas Livonijoje piktinasi baltų santykių nepastovumu (sutuokti bažnyčioje jaunuoliai išsiskiria ir susimeta su kitais), tačiau bažnyčia piktindavosi ir berniukų poliucijomis bei erotiškais moterų sapnais, bei už juos degindavo ant laužų tariamas raganas. Vakariečiai sugrįžę į pagonišką demokratinę visuomenę šiandien kryžiuočių apšaukiami kryžiuočiais.